Žodžiai

TIE, KUR ŠIANDIEN GIMĖ
ŠAMBHALA-RAGGA
MARIJA 
ŠUO
MAŽAI ATEITIES
ŠYPSENA 9mm
DAINA
NAKTIS (ANT TAVO PETIES)
VIDURIO KELIU
PAVASARIS
SARGAS ANTANAS
SARGAS ANTANAS APLANKO AFRIKĄ
SARGAS ANTANAS PAS GIRIŲ KARALIŲ
BRADESIAI
TARP JUODŲ IR BALTŲ DEBESŲ
DIENA - NAKTIS
RAUDA
VARTOTOJO DAINELĖ
SŪNŪS IR DUKTERYS
BRAHMANO KORIKO LINKĖJIMAI SŪNUI
KATINAS
9 AITVARAI 
JEI DAR PO 100 

TIE, KUR ŠIANDIEN GIMĖ

Tie, kur šiandien gimė
Ir tie, kurie išėjo
Į Tušitų dangų
Palydėti vėjo

Pasitikti saulės
Net neprisimerkus
Į beribę šviesą
Veidus įmerkus

O tie kurie paliko
Mums nevalia jų verkti
Jie čia pat tik reikia
Stipriau užsimerkti

To neužrašysi
Taip nesugalvosi
Lieka tiktai „myliu"
Ir žinoma ilgiuosi

Šitoj pusės Kristus
Anoj pusėj Krišna
Jie niekur neišeina
Bet nuolat sugrįžta

Eilės vis trumpėja
Švelniai krenta snaigės
Nebeverk, močiute
Visos kančios baigės

Čia visko pradžia
Čia viskas ir miršta
Tiesa kurią aš
Išlaužiau iš piršto

Pasitikrink paštą
Ten pakvipo laišku
Dabar tu žinai
Dabar viskas aišku

 

ŠAMBHALA-RAGGA

Kas šitie žmonės,
Kieno šita plaukuota ranka,
Kas tu per vienas ir kur mane atvedei
Žmogau gal vakar kažko ne taip suvartojom, suvalgėm kažką,
Tiek vandens ir tiek saulės –
Kokia čia vieta

O ta sala vadinasi Šambhala
O ten gyvena Asirijos Dažnutės
O toj saloj tuštėja vyno atsarga
Ir mosikuoja moterimis krūtys

O ta sala vadinasi džaba-džaba
O ta sala reiškia kad tu dramblys
O toj saloj gyvena bodhisatva
Timūras Sodomas Gomorovičius...
ir jo būrys...

Kas su manim kalba,
Kieno šitas žalias liežuvis?
Ar tu Amitabha, Akšobhya ar šventas piemuo
Žmogau gal vakar kažką ne taip pasakiau... ši sala... aš pražuvęs,
O šventoji žolė, gal užteks pagaliau, gal važiuokim namo
(pr.)

(į mano akis)
krenta mažas troleibusas,
artišoko formos ūsais,
apelsininiais langais
ir keleiviais aitvarais,
elektrinis atspindys,
pasiklausk neatsakys –
Ar tai jis?

krenta didelis furgonas,
Galijotų poligonas,
jei vairuotojas vagis,
tavo klausimas išlis man ant kojų pinigais,
tu juokiesi ar šaipais,
Ar tai jis?

krenta amžinas balandis,
nusipešęs nusigandęs,
virsta amžių klaustuku,
čia išaušo ar čia tu,
jei vairuotojas suklys ar tai protas ar širdis
Ar tai jis?

O grožis vanduo kuriuo nusiplauni akis
Ir antras dėmuo tai pirmas kai žodis suma
Ir man nusispjaut kuo buvo ir kas yra jis
Mano vasaroj visada miega mažytė žiema

(pr. )Jei ta sala...
ir jo būrys... ir jobarys ir juobarys Antanas ir tratata... die tratataaaa...

------

2003 ž. ir m. D.R.

Į viršų


MARIJA

(senai juodaodei…)

Ei Marija
Ka tu turi galvoje?
Ei Marija
Kas tavoje galvoje?..
Tu kvėpuoji į langą
ir į dangų meldi
Ne kiekvienas supranta
apie ką tu kalbi…!
Tau reikėjo rankos –
aš tau ištiesiau dvi
Tavo žmonės
Galvoja, kad tu tai ne tu
Tavo žmonės
Galvoja, kad tu tai ne tu…
Bet nepyk – jie nemato –
Jie turi per daug akių
Tai tik žmonės…
Prirakinti prie savo daiktų
Tu viena, Marija
Ir mes vis dar kartu…
Gali būti,
kad tu surasi namus
Gali būti
Kad tu surasi namus
Bet tie, kurie sėdi viršuj nesupras
Kad sakydama aš tu turi galvoje mus
Ir jie numirs iš pavydo,
O tavo veidas liks baisiai ramus…
Bandei numirti
Bet tau neužteko mirties
Bandei gyventi
Kol tavo dievas tau tapo vergu
Tave ėmei nuodyt save
Monitoriaus spalvomis
Išėjus į gatvę šaukei: tik vienas lauke karys!
Bandei grįžti namo
Bet pamiršai kuris kambarys

--------

2004 ž. D.R., m. Б.Г. ir D.R.

Į viršų


ŠUO

Aš purvinas šuo prie negyvo upelio
Aš Dievo strėlė tarp nuvargusių kelių
Ir apsnigtos replės ir saulėtas švirkštas
Tarp eteriu dvelkiančių mediko pirštų
Aš paskutinis demiurgas ir pirmas iš plieno
Kvepiančių ašarų iš granito uolienų
Lipdau tavo smakrą kai kibirkštys tviska
Aš amžiams nurimęs – jau pabaigiau viską
Kelk kelk Mano Dieve aukštyn
Kelk
Aš kerintis gėris Bastilijos celėj
Nerašyta raidė slaptoj abėcėlėj
Aš mažas nykštukas išpjautom akim
Išeinu su žara ir grįžtu su naktim
Aš didelis Dievas nulinis įsakymas
Aš sniegenos sparnas rujojantis patinas
Tikiu mano liftas vis krenta ir dūžta
Susprogo namai, sudegus visa mano gūžta
Kelk kelk Mano Dieve aukštyn
Kelk
Aš purvinas šuo prie negyvo upelio...

-------

2001 ž. ir m. D.R.

Į viršų


MAŽAI ATEITIES 

Užtardamas mirtį neabejoju
Neabejodamas be saiko tikiu
Pasitikėdamas liudiju niekio galybę
Jis virto figmedžiu po kuriuo šitaip ankšta,
Kad teko priimti pozą paparčio ir pasvajoti,
Jog tyliai guliu
Aš pirmas paneigsiu, jog tai kas netikra
Neegzistuoja anapus stiklų
Bet jei tik įjungiau tyčia lango valiklį
Princas nubudo ir net pats Empedoklis,
Kai virš kaklo pakibo kardas svajoklio, nesuprato
Kiek daug prarandu
O tai kas buvo vėliau
Knygoje išskirta Žodžiais
Padėjus gėlių pasidarė gėliau
Bet kapo akmuo visada medituoja giliau
Ir dharma jam šypsosi godžiai...

-----

2002 ž. ir m. D.R.

Į viršų


ŠYPSENA 9mm

Paimk mane tokį kokiu nebuvau
Aš pasiruošęs nedainuoti, bet nedainuosiu tik tau
Koks vergiškas vyksmas virš tavo viršaus
Mėtyti dangų į žemę pagaus nepagaus
Pagaugais ropa gyvenimas apipuvusiais slėniais
Mano dienos suskaičiuotos begalybė pasieniais
Monitoriaus išvietėj laikytinos mišios
(Sidabro veidrodyje veidas sterilus ir pamišęs)
Paimk mane į kelią išvaikščiotą daug.
Užtaisyk mane šypsena. taikykis. šauk.
Mmmmanęs čia būta nors visai negyventa
Mano kūrėjai nutrina net nepaliestą lentą
Būti vienam reiškia būti daviniu maisto
Tokiems kojų nenuprausia tokiems kojas aplaisto
Paimk mane tokį kokiu nebebūsiu
Parsiųstą atgal iš visų keturių pusių
Mano kelkraščiais želia purpurinis hašišas
(Aukso veidrodyje veidas sterilus ir pamišęs)
Paimk mane į vandenį išmėtytą lauk
Užtaisyk mane šypsena. taikykis. šauk.
Grąžink man žodį aš grąžinsiu tau tai
Dėl ko šešias dienas save kankinai
Kam tu dirbi? Vėjuota. ir plaikstos afišos
Ir tik veidrodyje veidas sterilus ir pamišęs...
Įtrauk mane į dainą. atsuk ir palauk
Užtaisyk mane šypsena. taikykis...šauk

------

2002 ž. ir m. D.R.

Į viršų


DAINA

Mačiau tave – stovėjai vienas
Niekas tavęs nenori imt
Mačiau kaip graudžiai mėnesienoj
Taikeisi vėją apkabint
Šypsosi Traklis pro balkoną
Tau marmurine šiluma
Ji atsitrenkus į betoną
Grįžta atgal tik jau žiema
Šitaip į langą atsimušus
Liejasi tau į kišenes
O tu raudonas lyg po mūšio
Lūpomis mindai po gatves
“Viešpatie būk mielaširdingas”
Sau pakartodamas pluši
O kai pamatai kaip tyliai sninga
Nusišypsai от вÑ?ей душы
Tavo namai žvaigždžių verpetai
Tavo palėpė – vienuma
Šitaip prabėga tyliai metai
Tu pasilieki su žiema
Mačiau tave – stovėjai vienas
Niekas tavęs nenori imt
Mačiau kaip krenta tavo dienos
Mačiau kaip stengeisi vėl gimt...
------
2002 ž. D.R. m. Б.Г.

NAKTIS (ANT TAVO PETIES)

Užsimerk - aš miegosiu ant tavo peties
Ir kai mėnuo privems kibirą žodžių
Į mano kišenę išties
Čia nėra mūsų kaltės
Nebijok – aš toks lengvas šiąnakt nenupūsk
Ir kai šviesos užges kai keleiviai išlips
Ar senukai sušuks ei nubusk
Mes į naktį pakelsim vartus
Užsimerk užsimerk aš miegosiu ant tavo peties
Užsimerk užsimerk
Aš ir tu – mūsų meilė graži ir ilga
Ir kai upės patvins virš mūsų miesto žvaigždė
Tavo delną palies lyg būrėja sena
Jos žodžiai nušvis aukso spalva
Užsimerk – aš miegosiu ant tavo peties
Ir kai mėnuo palies kibirą žodžių
Į mano kišenę išties
Čia nėra mūsų kaltės
-------
1999 ž. ir m. D.R.

VIDURIO KELIU
Aš užmiršau visus vardus
Aš neprisimenu naujų
Kurie skambėtų šitaip aiškiai
Kai atsiklaupęs juos tariu
Ėmiau skaityti Šventą Raštą
Pasiaukojau ir guliu
Sakau Hosana Bodhisatva
Bėgu vidurio keliu
Iš amžių vieškeliais 5-iais
Atrieda triguba tiesa
Alachas šoka vaidilutėms
Lūžta dieviška šviesa
Apaštalai į čakros stipinus
Prikišo pagalių
Šaukiu Hosana Bodhisatva
Bėgu vidurio keliu
Ir niekas niekam neprivalo
Sutrų dėstyti balsu
Mosuoti kaukolėmis, graliu
Neišsigąsti jei baisu
Ar tavo pažiūros geltonos
Nes mano pažiūros ratu
Tikiu matei, regėjai šviesą
Nes ta šviesa esi ir tu
Gali kiek telpa nusilakti
Užaugint šešias rankas
Badauti, laužyti nuo medžio
giminės visas šakas
Užkelti koją ant galvos
Jei tik gali – aš negaliu
Man mano kojos reikalingos
Eiti vidurio keliu
Pasigimdyk šešis dievus
Visi aplinkui asilai
Ir būk didžioji Bogorodica
Pamiršk kokia buvai
Iš psichologijos žurnalų
Nepažįstu jo nei jų
Šitas kultas vertas falų
33-jų
Bašio, Maironis, Tagorė
Naujosios Vilnios pakrašty
Antanas pirko eskimo
Ir sako valgyk kol karšti
O man priklauso medituoti
Atsisėdus ant lubų
Mano kelias vidury
Juo neskubėdamas skubu
Už Vilniaus šianakt leidosi
B- 52
Mergaitė sėdi prie šturvalo
Keikiasi šv. Petru
Sako niekšas neįleido
O aš įleisiu kol galiu
Renkis- laikas pabėgėti
Mano vidurio keliu...

-------

2003 ž. ir m. D.R.


Į viršų


PAVASARIS

Išdegė pūgos kariasi žodžiai
Lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir keliasi dangūs aukštais ir aušta
Ir ašaros tavo krenta su paukščiais

Ir mylisi pievos ir gęsta žibintai
Beprotiškai baikščiai tu juos užgesintai
Supynėse supasi nesisupa niekas
Ta meilė mieloji nelyginant sliekas

Ir kartojam save ir mokomės mokytis
To ką jau turim ir tai dėl ko tylim
Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė
Ant tavo blakstienų žiemoja nebyliai

Ji kaip ir mes – visai užsimiršo
Vėlavo ir niršo už tokį likimą
Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną
Kurią ji surado ant tavo blakstienų

Mes lyg šunys senukai už pieninės vartų
Trokštam troškimo pabėgti tiek kartų
Kartu ir po vieną lyg snaigės laimingai
Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai

Stebim save ir ilgimės godžiai
Kai lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim
Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim

-------

1999 ž. ir m. D.R.


Į viršų


SARGAS ANTANAS

Sargas Antanas nemyli vaikų
Sargas Antanas nemoka dainų
Sargas Antanas šviesus kavalierius
Geišos Sigutės prisiūtas kalnierius

Jį pažinau vos užlipęs ant kalno
Sargą Antaną ant rožinio balno
Jo protėvis kryžius pečių nunešiotas
Tylėdamas šoka Antaną fokstrotas

Draugavo Antanas su Frydrichu N.
Kitu Antanu A., Antoninu
Sargavo ant amžių juos ir nuo jų
Traukiny su gelsvu lagaminu

Lagamine nešiojo Antanas knygas
Juodais puslapiais, juodomis raidėmis
Pirko visas pasaulio tvoras
Rinkosi patvorį užrištomis akimis

Šiandien išėjo Antanas iš miesto
Su rudenio saule ir trupučiu sviesto
Sutepti spynai prie vartų kitų
Kad vėl pamatytum jog tu vis dar tu
ir tu likai tu
bėgantis lekiantis skriejantis skubantis
amžinu ratu

-------

1999 ž. ir m. D.R.

p.s.
(veikėjai: Frydrichas Nyčė
Antanas A. Jonynas
Antoninas Artaud
Norvydas Birulis (su gelsvu lagaminėliu))

Į viršų


SARGAS ANTANAS APLANKO AFRIKĄ

Šnekasi akys. Priešpilnis veidas
Tūkstančio kojų mase
Ritasi moiros ritasi eidos
Siuntančia upės dvasia

Stovi Antanas, žvelgia į tylą
Lipa rasa pamažu.
Ašaros tįsta melsvu krokodilu
Mėlynu Nilo dažu

Mąsto Antanas – geriau nesuvokus
Auštančio ryto tėkmės
Žydinčios upės perskaito vokus
Griebiasi pirštais nakties...
-------
2001 ž. ir m. D.R.

Į viršų


SARGAS ANTANAS PAS GIRIU KARALIŲ

Va snaigė nukrito
Pražydo delčia
Jau 20 metų
Ji skuba pro čia

Pas girių karalių
Į rudenio puotą
Ragauti iš gralio
Skaistybės kompoto

Į vienišą naktį
Ji atšlama lapais
Ji uždega dagtį
Sparnais ir pelekais

Ir tyčia kas rudenį krenta žvaigždė
Netyčia kas rudenį krenta...

Nubunda Antanas
Taip taikiai įraudęs
Užverčia knygą
Juodomis raidėmis

Prisimena bėgęs
Prisimena gaudęs
Ir žaisdavęs bėgiuos
Rudens žvaigždėmis

Ir šitoks susvaigęs
Apaugęs lietum
Dūmoja Antanas
dum dum dum...
-------
2001 ž. ir m. D.R.

Į viršų


BRADESIAI

Tylėk manimi
Saulė zefyras
Kikena rietenom
keleliai kelužėliai
Mylisi po dangų
Varnos snaigiškos
Akli, sumokę
mitrią vėlę
Išnokinę
Tekasi kalba
Aš kielių
raštais
Aprasosiu
Išdarysiu
Mėlį
akučių tavo

Tu graži

Ardykim gėlumą
Pirštus
Apverkim savo nieką
niekužėlį
Ramybę didelių
Apvalūs krenta
(purtyk kriaušaitę
dievišką)
Tavo veideliai

Rytoj vėl neišeisim
Akmenėliais misim
Kerėsim
popiečių pasaulius
Vėlina
Merkimą
Dūmas
Akučių tavo
-------
2000 ž. ir m. D.R.

Į viršų


TARP JUODŲ IR BALTŲ DEBESŲ

viskas keičiasi ką tik ir ką tik įvyko aušra
ir kančios nebėra mano meile yra tiktai ςra[1]
tylumoj iškankinta ranka jis paglosto akis
kam džiaustyti sielas jei rudenį vis dėlto lis

išmokęs numirti jis ėmėsi dirbti lopšius
jo veidas sudėtas į tris pagrindinius krepšius
su vandens atspindžiais ir nematomo paukščio balsu
tuštumos vidury tarp juodų ir baltų debesų

tu seniai nubudai aš mačiau kaip išskrido žiedai
pabandei atsistoti ant kojų bet vėl nubudai
ir taip tūkstantį metų iš naujo ir vėl ir ne tik...
Aš lieku su tavim, nes nespėji ištart: pasilik

viskas baigėsi ką tik bet ką tik pranyko greičiau
nei suspėjau išvysti kokią tave pamačiau
su vandens atspindžiais ir nematomo paukščio balsu
tuštumos vidury tarp juodų ir baltų debesų

nesakyk man sudie jeigu dar iš tiesų nežinai
pasibaigė amžius, o kitas užtruks amžinai
ir krenti lietumi ir bučiuoji ir glostai akis
aš ištiesiu tau delną kai kitą rudenį lis

negalvok kad jei niekas nevyksta tai jau pabaiga
pasigauk savo rikšą kai sodas pavirsta taiga
ir išlėkęs į orą nematomo paukščio balsu
įsikurk vidury tarp juodų ir baltų debesų...

[1][šria] sanskrito kalba „savęs kankinimas, alinimas…“
-------
2003 ž. ir m. D.R.

Į viršų


DIENA - NAKTIS


Aš lotosas tu papartis
Aš tuščias o tu pilna
Aš mėgstu dainuoti tu kartis
Manęs daug, o tu viena

Bet būna pavargsta akys
Ieškoti delne delčios
Tada gėriuosi tavim tau nesakęs
Iš viršaus ir iš apačios

Aš puikiai žinau savo dieną
Tu vaikštai tiktai naktimis
Ir gundai krauju mėnesieną
Ir beldi atverti duris

Nors raktas tik tavo kišenėj
Už durų ir durys tik tu
Tai vaikščiokim dieną po žemę
Nemėtykim veltui naktų

O būna kai saulė nušvinta
Ateina kažkas pažiūrėt
Ar saugiai esi užrakinta
Išrašyt ar palikti stebėt...

Tu vaikščiot išmokyta tiesiai
Aš moku tiktai ratu
Bet kiek moterų beprisikviesi
Kažkaip ateini tiktai tu

Man zen kaip kas nori gyventi
Tu dalindama širdį verties
Bet kai savąją baigsiu išvemti
Kieno paprašysiu širdies?

Ir būna kad dievas atleidžia
Ir būna atleidžia vaistai
Tada tampi šimtaveidžiu
Ir tariesi kad viską matai

Bet jeigu tau veidrodį naktį
Ir jeigu norėtum išgert
(šimtaveidi) tai kiek tau reikėtų išlakti
Ir kaip tau po to pasikart?...

Aš netikiu šventąją dvasią
Tikiu jei dvasia tai šventa
Žinau jei kitokią surasit
Tai ne medis, tai jau lenta

Ir niekas tavęs neįrodys
Neatims nepridės nesumuos
Nežinau, bet man taip atrodo...
Aš ir tu, jie ir jos...

Aitvarai užu didelio sodo
Ant įkaitusios dievo vejos...
-------
2003 ž. ir m. D.R.

Į viršų


RAUDA

Ateik ateik angelo žingsniais
Ateik ateik rudenio saule
Ateik ateik dar nepažinta
Ateik ateik riešuto sauja

Ateik ateik- ateik ateik

Ateik žiūrėk kaip tyliai prisnigo
Ateik žiūrėk kaip žydi lelijos
Ant tavo sparno dievas užmigo
Ateik atskrisk iš sapnų karalijos

Ateik ateik – ateik ateik

Tvirtai mylėk savo rankoje mirtį
Ir bus gerai paklausyti kaip dunda
Aukso vežimas pažiūrėti kaip virpa
Riešuto sauja kai dievas nubunda

Kai išskleidi naktį ir sniegenos myli
Prie tavo sparno jo mėlyną veidą
Ir bus gerai paklausyti kaip tyli
Upėje mėnuo ramybę suleidęs

Ateik ateik pažiūrėti jo veido

Ateik ateik viešpaties rūbais
Ateik atnešk raudą prie stalo
Ateik ateik kol miega Anubis
Ateik ateik kol giriose žalia

Ateik ateik- ateik ateik

Nukrisk paukščiu į mano naktužę
Snaige nukrisk kol smakas dar miega
Kol tamsą praris kaip dievo boružę
Semdamas krumpliais pažliugusį sniegą

Kol nieko neliks – tik aidas kritimo
Raudos lašai ant mėlyno stalo
Ateik vaitosime tyliai sukimę
Tik nenumirę tik baisiai sušąlę

Nukrisk paukščiu į mano širdelę
Ateik žiūrėk kaip juokiantis gelia…
-------
2002 ž. ir m. D.R.

VARTOTOJO DAINELĖ


Negrasink man svogūnais
Negąsdink druska
Tavo degančiuos krūmuos
Pažiūrėsim kas ką
Tavo niekas niekužėlis seniai
pavirto į slieką

Tavo akys debilės
Tavo mitai tiesa
Aš labai nusivylęs
Kad tu vis dar visa
Tik parodyk man tą kuris nulipdė tave
ir aš jį suvartosiu

Paduok sesula kardą

Pasistiebęs ant smilgos
Tave suradau
Tavo sprogstantis pilvas
Tavo dantys dangau
Ar pavyks iš tavęs padaryti
mažytį arkliuką

Ar nujosiu na leva
Ar on stairway to heaven
Ar į jūrų pilis
Ar tu misis ar mis
Ar gali nevadinti manęs
Savo atvaizdo broliu

Paduok sesula kardą
-------
2003 ž. ir m. D.R.

SŪNŪS IR DUKTERYS

Jūs būsite sūnūs ir dukterys
Vandens atsigerti atėjęs
Šalna kur prie kryžių sukūprintas
Žaislinis sapnų atpirkėjas

Šalna kad ir vinys ištrykšta
Iš kūno plastmasėmis skiedros
Nei stulpo elektros nei krikšto
Nors giedra o buvo taip giedra

Ir dantenom vandenį semia
Ir šoka ir griūna ir keliasi
Ir dangų ir skruostus ir žemę
Ir tavo gyvybę upeliuose

Jūs būsite sūnūs ir dukterys
Iš mudviejų mėlyno grieko
Prie žiedlapio pievoje lukterėk
Nuo žiedo ant žiedo ant slieko

Nuo slieko į rasą į vandenį
Vanduo iš tavęs ir pas dievą
Dievuką į medį į landą jį
Dalgiu iš landos ir po pievą

Jūs būsite niekam netinkamas
Žaislinis sapnų atpirkėjas
Šalna kur į šulinį krintama
Vandens atsigerti atėjus
-------
2003 ž. ir m. D.R.

Į viršų


BRAHMANO KORIKO LINKĖJIMAI SŪNUI

Jis ir vėl mane bara
O aš sėdžiu klausausi
Kietą kraują lyg “Jarą”
Spirituotą ragausi

Toks dievulis kad sopa
Epiloguose gyvas
Įsispraudžia varstotan
Višnu sodai prabyla

Mano kraujas ne vynas
Mano kraujas ne lietūs
Mano kraujas ne vyriškas
Ne kraujas palietus

Spalvočiausias nuogalius
Pinigingas šramanas
Tik įvaikintas staliaus
Iš dieviškos manos

Aš nemoku mokėti
Kad mokėčiau bet ką
Tavo akys paletė
Tavo mostas ranka

Jis ir vėl mane bara
Višnu sodais lietus
Žvaigždėse lyg per marą
Neša sendint vaikus

O aš sėdžiu klausausi
Ir namų nestatau
Ir tėvynė į ausį
Spjaudo man arba tau

Nors abu esam viena
Savo kraujo spalva
Ir abu juodo pieno
Nevadinam smala...
-------
2003 ž. ir m. D.R.

KATINAS

Mano dievas nežino įstatymų
Mano dievas nemoka kalbų
Mano dievas pavirsta į katiną
Aš kasnakt tavyje jį regiu

Ir verkiu nesustodamas, mylima
Kai žinau ateini su naktim
Mano žodžiai keisti aš nutyliu juos
Nes tiesa visada su tavim

Mano muzika nieko neįkvepia
Mano muzika verčia iškvėpt
Ji tikra nors ir dar nepatikrinta
Kaip ir dievas ant tavo peties

Melavau taip ilgai ar reikėjo tau
Žaisti mane neviltim
Žodžiai baisiai tyliai gulėdavo
Laukė tiesos kuri su tavim...
-------
2001 ž. ir m. D.R.

Į viršų


9 AITVARAI

Man nereikia pagalbos
Nereikia vilties
Man paskaudo jau galvą
Nuo tavo peties

Nežinau ar atrodau
Nežinau ar gerai
Užu didelio sodo
9 aitvarai....

Tu manęs mylimoji
Nepasek takeliu
Kur devyni artojai
Bėga rinkt butelių

Kur devynios pirkelės
Kur motulės kerai
Prie Rodeno „smukelio“
Lauks manęs aitvarai

Ten kur tėviškės girios
Kur pelėda riaumos
Prie beržyno apmirus
Mylimoji sapnuos

Apie didelį laivą
Sidabriniais sparnais
Apie mylimą blaivą
Pilnaties vakarais

Man nereikia vainiko
Man užteks traukinių
Kur kas kartą paliko
Širdyje tiek vinių

Man nereikia diplomo
Išgaruosiu garais
Ir išskrisiu dviem tomam
Devyniais aitvarais

Jie atskrenda naktį
Jie raudoni krauju
Spiriasi pasidegti
Apsipylę vynu

Jie man viską parodo
Pavadina tenai
Už numirusio sodo
9 aitvarai...
-------
2001 ž. ir m. D.R.


Į viršų


JEI DAR PO 100

Užnuodytom adatom
Ūkio padargais
Per vėtrą ir vėją
Veju dvejones

Žiema paleistuvė
Pabaigusi darbą
Iššiepusi kojas
Ratu link manęs

O aš atsiklaupęs
Ant žalio asfalto
Verkiu neturėdamas
Kuo apsigint

Ir išdegė pūgos
Bet vis dėlto šalta
Tai pažadu – jei dar po 100
Tave prisimint...

Ir Dievas buvo
Pirmas tavo žodis
Bet dievas žino
Ką po to darei

Ir jei per daug
Ar per niek nepasirodys
Tai štai paimk –
Tavo pinigai

Užnuodytom adatom
Geliančiom kojas
Per vėtrą ir vėją
Grįžau į namus

Ir kariasi žodžiai
Bet kitąsyk rojuj
Pažadu – jei dar po 100
Mūsų nebus...
-------
2003 ž. ir m. D.R.

Į viršų

Domantas Razauskas © 2009 Visos teises saugomos.